Priekulė yra dešiniajame Minijos krante, minima nuo 1540 m. Tuo metu čia gyvenęs paminijos seniūnas Lukas Priekulis, kurio pavardė ir tapo kaimo pavadinimu.
     Miestelis pradėjo augti 1875 m., nutiesus Klaipėdos - Tilžės geležinkelį.

     Priekulės klebonų tarpe buvo žinomų rašytojų, giesmių autorių ir vertėjų.
     1865 m. F.Šrėderis Priekulėje įsteigė spaustuvę, kurioje buvo spausdinamos lietuviškos knygos bei laikraščiai.
     Dabar Priekulėje gyvena apie 2200 žmonių.
     Miestelis išlaikė senąjį radialinį planą. Senųjų kelių - gatvių sankryžoje - skulptorės Dalios Matulaitės sukurtas paminklas Ievai Simonaitytei.
 
 
     Ieva Simonaitytė (1897 - 1978) - savamokslė talentinga rašytoja, Mažosios Lietuvos istorijos, gyvenimo, papročių vaizduotoja.
     I. Simonaitytės romanai "Aukštujų Šimonių likimas", "Vilius Karalius" atskleidžia tragišką šio krašto lietuvininkų likimą.
     I. Simonaitytė - paskutinė Mažosios Lietuvos savitumo liudytoja.
     Mažoji Lietuva - ypatinga Lietuvos dalis. Iš senųjų baltų genčių apie XVIa. susiformavo savita lietuvininkų etninė grupė, kuri turėjo išnykti, XIXa. pabaigoje suaktyvėjus germanizacijos procesui.
     Dalia Matulaitė ("Vakarų ekspresas", 1997 06 24): "Ievą Simonaitytę pažįstančių yra daug. Bet šioje skulptūroje daug kam ją sunku bus atpažinti. Tačiau kiekvienas ras joje Ievos bruožų. Ievą Simonaitytę vieni myli, kiti žvelgia su ironija. Bet vis tiek ją visi atras Šventvakarių Ėvėje".
     "Dienovidis" (1997m. liepa - rugpjūtis): "Sąskambis "Šventvakarių Ėvė" ypatingas - tai Ėvė ir šventi Lietuvos vakarai. Šventvakariai buvo kaimas, kuriame Ieva Simonaitytė buvo gyvenusi. Be to, kelias Šventvakarių link buvo ypatingas - visas apaugęs juodakamieniais beržais ir vešliais ąžuolais.
     Man jau studijuojant skulptūrą, valstybinio ūkio direktorius juokdamasis mano tėvui pasakė, kad Dalia skolinga Priekulei - turėtų sukurti skulptūrą prie kontoros /Dalia Matulaitė yra gyvenusi Priekulėje/. Ilgai galvojusi supratau: miestelyje turi stovėti Ievos Simonaitytės paminklas. Bet ne prie kontoros, o pačiame centre, svarbių tai vietovei kelių sankryžoje. Ten auga senas, 1933m., minint Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos dešimtmetį, pasodintas ąžuolas. Kurdama paminklą, tik apie tą vietą ir tegalvojau.
     Rašytojos pozoje slypi daug prasmių: Ėvė pasodinta ant ąžuolo kelmo. Rūbo klostės - tarsi medžio žievė, ir pati Ėvė yra lyg ąžuolo kamieno dalis. Kamienas kapotas, pjautas, ardytas. Dramatiška ir dinamiška žemiškoji - apatinė skulptūros dalis, jos akcentas - pėdos, kaip medžio šaknys. Viršutinė dalis pereina į statiką, ramybės būvį. Didelės formos įtampa ir kartu medžiagos - bronzos delikatumas, plastiškumas.
     Siekiau ne buitiško sėdėjimo, o ritualinio, sakralaus, kuris išreikštų žmogaus, žemės, medžio paralelę.
     Architektai (R. Buivydas, J. Balkevičius) sustygavo erdvės, į kurią įkomponuota skulptūra, pjedestalo ir pačios skulptūros ryšį su žeme, suvienijo skirtingas medžiagas."
     Ant dedikacinės plokštės - I. Simonaitytės žodžiai, pasakyti 1935m. įteikiant jai Valstybinę premiją: "Niekada nepagalvojau apie tai, kad mano Aukštujus, mano pušynų ir smiltynų kaimelį, galėtų pamilti visa Lietuva."