Vilkaviškis - miestas Šeimenos ir Vilkaujos santakoje. Gyvenvietė įsikūrė XVIa. 1620 m. buvo pastatyta bažnyčia, 1623m. - sinagoga. 1660m. gavo Magdeburgo teises. Po 1795m. Lietuvos-Lenkijos padalijimo priklausė Prūsijai, nuo 1815m. - Lenkijos karalystei-Rusijos administracinei sričiai. Nepriklausomos Lietuvos metais - apskrities centras, bet, pro Marijampolę nutiesus geležinkelį, svarbiausio Sūduvos miesto padėtį užleido šiam miestui. Nuo 1926m. buvo Vilkaviškio vyskupijos centras, 1930m. iš Seinų buvo perkelta kunigų seminarija, veikusi iki 1944m.
     Dabar mieste gyvena 12 tūkst. gyventojų.
 
 
     Jonas Basanavičius (1851 - 1927) gimė Ožkabalių km., Vilkaviškio apskrityje. Dirbdamas gydytoju Varnoje (Bulgarijoje), sukaupė daug medžiagos moksliniam lietuvių tautos praeities ir papročių tyrinėjimui. Rinko ir skelbė lietuvių tautosaką. Jis - pirmasis "Aušros" redaktorius. Grįžęs į Lietuvą 1905 m., tapo visuomeninio gyvenimo ir nacionalinio judėjimo centrine figūra: pirmininkavo 1905 m. Vilniaus seimui, įkūrė 1907 m. Lietuvos mokslo draugiją, dalyvavo Lietuvos taryboje, kuri 1918m. vasario 16d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą.
 
 
     "Paminklas Jonui Basanavičiui pastatytas centrinėje Vilkaviškio aikštėje 1996 m. Skulptorius - Antanas Žukauskas, architektas - Vytautas Balčiūnas.
     Dailės kritikų paminklas įvertintas kaip vienas labiausiai pavykusių šio dešimtmečio paminklinių darbų mūsų šalyje.
     Prieš žiūrovų akis iškyla didinga sėdinčio kėdėje partiarcho figūra. Toks sumanymas skulptoriui kilęs iš karto. A.Žukauskas pats važiavo į Ukrainą, ten viename karjere išsirinko granito luitą. Skulptorius sąmoningai nenaudojo kitų medžiagų, jis norėjo, kad dr. J.Basanavičiaus figūra iškiltų iš vientisos substancijos ir būtų vienspalvė. Poliruotas granitas tarsi skleidžia šilumą, jį norisi liesti rankomis, patrauklus jo tvirtumas ir spindesys.
     Pamėgta J.Basanavičiaus poza sėdėti užmetus koją ant kojos skulptoriui pasirodė patraukli ir įspūdinga. Patriarchą jis pasodino į maždaug tarpukario aukštą krėslą. Kad figūros siluetas nebūtų nuobodus, padarė matomą tik vieną krėslo atlošo šoną, todėl kompozicijoje atsirado tam tikra formų asimetrija, kuria pabrėžia palto klostės ir lazda. Skulptorius sąmoningai siekė padaryti kompoziciją dinamiškesnę, gyvesnę. Ypač svarbu, kad pavyko perteikti mąslų ir valingą patriarcho žvilgsnį.
     Ši skultūra gerai dera su peizažu ir architektūrine aplinka. Žiūrovas artėja prie monumento vos vos aukštyn kylančia erdvia aikšte. Skulptūros pjedestalas žemas, ir prie jos priėjuso žmogaus nepribloškia nei paminklo mastelis, nei kompozicija."

(A. Gaižutis. Kelias iki patriarcho. Kultūros barai. 1997, Nr.3)